2023-01-04. „Linkėjimas - pradėti gyventi spektakliu.“
Mokytojo palinkėjimu susigyvenome ne tik su savo personažais, bet ir vieni su kitais, susipažinome tarsi iš naujo. Vienose repeticijose aidėjo juokai, o kitose nuovargio paveiktos nepasitenkinimo kalbos, tačiau toks buvo ir mūsų spektaklis - pilnas įvairių emocijų.
2023-01-23. „275 žiūrovai čia tilps.“
Artėja spektaklio premjera. Aš (Augustė), Greta, Kamilė ir mokytojas skaičiuojame kėdes, nes visi turi tilpti. Sunešėme tiek kėdžių, kiek gali sutalpinti mūsų salė. „Jei netilptų, paliekam vietos prie palangių, galės ant jų atsisėst jei ką“.
2023-01-26. Paskutinė generalinė repeticija.
2023-01-27. 18 valanda artėja.
Bus mūsų pirma ir paskutinė teatro įskaita. Jau laukiam užkulsiuose. Pradedam jaudintis iiiirrrrr („Tada kažkokios liampos, kamera, tyla, p-diec, prakaitas, niervas“, kaip sakė pacanas vienoje savo scenoje) prasideda...
Visas spektaklis praėjo labai greitai ir emocingai. Išjautėm viską labiau nei bet kada, kur reikėjo, verkėm, mirėm ir iš naujo prisikėlėm, juokėmės, o svarbiausia - palaikėm vienas kitą.
,,Labai ačiū už tokį gražų spektaklį“, ,,Nebuvo įmanoma atitraukti akių, visi tokie išskirtiniai ir įdomūs“, ,,Buvo ir smagu, ir liūdna, keista pajausti šias dvi emocijas per tokį trumpą laiką“... „Chebra, tai buvo nuostabu“, - mokytojas Algis Želvys, be kurio nebūtume „susapnavę“ tokio gero, 50 minučių trukusio sapno.
Gausybė gėlių, gražūs žodžiai - tai buvo tarsi sapnas, kurio suvaidinti mums jau nebereikėjo.
Augustė Dambrauskaitė
