Sausio 25 d. paskutinis penktadienis. Taip taip. Ta diena

Apvaisinimas, arba medžiagos išsirinkimas

Visi susirinkome 104 kabinete. Tyla.  Tada mokytojas Algis, pasitaisęs švarką, tarė: traukiam medžiagas. Tyla. Tuomet jis plačiu užsimojimu, lyg to ir tebūtų laukęs,  tėškė ant žemės lapų šūsnį: išsiverskit, pjesė -  „Tristanas ir Izolda“.

(Gerai, skamba per daug agresyviai, nutarėme visi bendru susitarimu, kad vaidinsim Tristaną ir Izoldą -  ramu).

Tačiau manoji teatro grupė pasižymėjo nenuspėjamumu. Po kiek laiko, jau praėjus Izoldos ir Tristano kastingui, pareiškė, jog pjesė „Tristanas ir Izolda“, anot jų, yra nuobodi, monotoniška ir išvis kažkokia senobinė. Nebevaidins.  Taškas. Nu, ką, trukt už vadžių, vėl iš pradžių.  Kol galiausiai mūsų širdis pavergė, kaip iš giedro dangaus nusileidusi, Ivano Vyrypajevo pjesė „Deguonis“, išpildžiusi  kiekvieno lūkesčius. Algio Želvio teatro grupei pagaliau prasidėjo pats gražiausias pasiruošimo ir laukimo laikotarpis. Terminas – sausio 25 d.

1 mėnuo. Gegužė

Beveik vasara. Atsirinkome scenas, kurias vaidinsime, pasiskirstėme šiaip ne taip žodžius (nieko kitoniško, tas pats, kas gūdžiaisiais XX amžiaus metais, kai buvo parodyta pirmoji teatro įskaita) ir, prisidėję ranką prie širdies, pažadėjome netausoti savo fantazijos  bei nerti į 3 mėnesių kūrybinę kelionę šedevro link. Atsisveikinome ir išėjome į susitikimą su Mūzomis.

2 mėnuo. Birželis

Ieva darbe plauna indus nuo ryto iki nakties.

3 mėnuo. Liepa

Raminta Indijoj fotografams pozuoja.

4 mėnuo. Rugpjūtis

Paulius Anglijoj pluša.

5 mėnuo. Rugsėjis

Susirinkę rugsėjo mėnesį 104 kabinete ir pažvelgę vienas kitam į akis supratome –  su Mūza, matyt, buvo prasilenkta. Reiks griebtis liaudiškų metodų.

6 mėnuo. Spalis

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Per vasarą nors ir ne dvasiškai, bet finansiškai sustiprėję, pradėjome rinkti fondą. Mat reikėjo raudonų bei juodų perukų, balionų. Tai sekėsi kur kas geriau. Šiek tiek nurimome.

7 mėnuo. Lapkritis

Prasidėjo repeticijos.  Didžiausias smagumas būdavo tuomet, kai Algis įjungdavo mikrofonus: taip sau kalbėti visada gali, neįdomu, o per mikrofoną tai gal tik tą vienintelį kartą ir teks. Aišku, būdavo labai sunku stovint prieš jį nepradėti dainuoti, labai viliojo. (Nors mano kolegė Gabrielė dainavo).

8 mėnuo. Gruodis

Dar vienas smagumas – gavom perukus. Visos merginos šukavosi, mėgino paslėpti savus plaukus. Labai juokingai atrodė, kai iš už peruko kyšojo kelios sruogos (aišku, gal tai tik man buvo juokinga, nes mano plaukai trumpiausi).

9 mėnuo. Sausis

Jau jautėme artėjantį terminą, kvėpuoti darėsi vis sunkiau, o ta proga repeticijos pradėjo vykti ir šeštadieniais. Daugiausiai nervų ir pykčių pareikalavęs klausimas – kada repetuojam, 9  ar 10 valandą? Nutarti būdavo sunku. Visa teatro grupė pradėjo abejoti savimi, ar tikrai viskas pavyks,  kaip norim. Gal išvis reikia viską keisti? (Minėjau, nenuspėjama teatro grupė). Didelį pasitikėjimo gūsį vėl mums sugrąžino Monikos Čepaitytės sukurtas „Deguonies“ plakatas, kurį pakabinome 2 aukšte. Jis tikrai atrodė įspūdingai, buvo didžiausias iš visų, ir mes vėl jautėmės galingi. Kiekvienąkart praeidavome 2 aukštą su pasididžiavimu. (Nes jis buvo didžiausias!!!)

Pirmieji sąrėmiai

Sausio 24 d. 22:16 parašiau Ievai : „Vis kartojuos tuos pradžios žodžius ir taip blogai skamba man, o Dieve“.

Tačiau supratusi, kad jokio Dievo aš neprisišauksiu, nuėjau miegoti. Ryte atsikėliau, išsikepiau 3 sumuštinius su daug sviesto, sūrio ir pasistiprinus, su dideliu ryžtu patraukiau link tikslo - sudoroti „Deguonį“ į gabalus. (Nežinau, ar buvo gera mintis valgyt tuos sumuštinius, nes belaukdama spektaklio, tik ir galvojau, kaip jų neišvemti ir išvengti galimo visiško fiasko).

Paskutinės minutės iki 18 valandos

Visi išsibarstę: vieni aktų salės gale rankas trina, kiti peruką taisosi, treti šiaip visur bėgioja, tačiau mokytojas Algis pertraukė šį sujudimą ir pakvietė visus sueiti į aktų salės vidurį.  Kaip sakė, tai yra tradicija visų dvyliktokų, laikančių teatro įskaitą - likus kelioms minutėms sudėti rankas ir palinkėti sau sėkmės. Mes taip ir padarėme -  sudėjome ranką ant rankos ir tarėme stiprų „sėkmės“. Tą akimirką pajutau tokią vienybę ir stiprybę, jog atrodė, net jeigu dabar netikėtai prasidėtų karas, su šia komanda man nebūtų baisu eiti ir kovoti.

O toliau viskas vyko taip, kaip ir turėjo vykti.  Mums pavyko. Įkvėpti pirmąjį gurkšnį deguonies.

Austėja Čaikinaitė