Ir vis dėlto pasiilgsim tų dienų...

Teatro įskaita – renginys, kurio Juozo Miltinio gimnazijos mokiniai nekantriai laukia ketverius metus, kurį įgyvendinant trejus metus iš eilės stebimi kiti ketvirtokai ir jų įkvėpti imame įsivaizduoti save ten, scenoje, po sėkmingo vaidinimo gaunančius gėlių ir klausančius aplodismentų. Staiga imi  suprasti, jog viskas prieš tai buvo tik juokai ir žaidimai, kai nuo pat metų pradžios kimbi į juodą darbą – mokaisi tekstus ir repetuoji po kelias valandas per dieną. Tik tų popamokinių susibūrimų metu supranti, jog ta momentinė šlovė ir komplimentai toli gražu ne viskas. Svarbiausia – savo įgūdžių tobulinimas, praleistas su kitais laikas, draugysčių sustiprinimas ir visi atmintyje ilgam įstrigę juokeliai, laidyti repeticijų metu.

Jau tradicine tapusi Teatro įskaita Juozo Miltinio gimnazijoje šiemet sausio 27 ir vasario 3 dienomis sukvietė didžiulį būrį žiūrovų. Pati idėja statyti spektaklį būtent pagal Arturo Lorenso pjesę, parodytą pirmąjį teatro šventės vakarą,  gimė dar trečioje gimnazijos klasėje mūsų teatro mokytojui ir daliai mūsų – auklėtojui- supažindinus su „Vestsaido istorija“. Aš, kaip viena iš tų, kuri turėjo ne itin didelį vaidmenį, maniau, kad pirmieji mėnesiai bus lengviausi. Repetuojamos pavienės scenos, visiems susirinkti nereikia, lieka daug laisvo laiko... Cha, gerai būtų. O kaipgi scenografija? Reikėjo parūpinti arba pasigaminti krautuvės iškabų, dėžių buteliams krauti, manekenų ir net siuvimo mašiną! O kur dar apranga ir kiti panašūs atributai. Taigi darbo buvo visiems ir visada, o ypač tada, kai pradėjome repetuoti masines scenas ir jungti spektaklį į visumą. Bet tai buvo ir linksmiausioji dalis. Prisijuokdavome iki ašarų. Kad ir pavyzdžiui, savo scenoje turėjau pagrindiniam personažui Toniui (Gyčiui Bankauskui), bendraklasiui, skelti antausį. O kol išmokau tai taisyklingai padaryti! Vieną kartą gerai nepataikydavau, kitą - per silpnai trenkdavau. Mane vis skatindavo nebijoti ir nesusilaikyti, ir turiu pripažinti - kuo toliau, tuo mažiau dėl to sukau galvą. Per paskutines repeticijas  net skruostas vargšeliui paraudęs likdavo, o ir man pačiai jau delną geldavo. Krizendavome kam nors užmiršus žodžius ar ėmus improvizuoti, o kartais, girdint draugus kalbant personažų lūpomis tai, ko jie niekad patys nesakytų, imi ir nesusilaikai. Ir žiūrėk, jau net visa salė dunda iš juoko.

Bet šypsenos dingsta atėjus lemtingajam vakarui... Užkulisiuose klausantis besirenkančiųjų šurmulio ima linkti kojos ir tampytis nervai. Visi arba vaikšto ratais mintyse kartodamiesi, ką kada sakyti, arba sėdi kaip niekada rimti. Dar dabar prieš akis matau, kaip Rifas, gaujos vadas (Augustas Badauskas), susigūžęs kampe tuščiu žvilgsniu žiūri priešais save taip, kad visi net ima nerimauti ir plekšnoti jam per petį, juokaudami bando pralinksminti.

Po vieno spektaklio savaitei įtampa atslūgsta. Antrąjį teatro vakarą, vasario 3d., buvo pristatyti trys spektakliai: pjesė pagal Lauren Oliver romaną „Kai aš žuvau“ , vaizduojanti merginos prisiminimus žuvus autoavarijoje. Antrasis spektaklis-tai absurdo tragedija pagal Kosto Ostrausko knygą „Paskutinis kvartetas“, atskleidžiantis žmonių absurdiškus poelgius bei tikėjimo prietarais  įtaką . Na, o trečias - mokinės Eglės Hokušaitės sukurtas vaidinimas „Didysis žodžių fabrikas“ – svarstantis, kokią reikšmę turi žodžiai mūsų gyvenime. Pasiūlymų, kokius spektaklius būtų galima parodyti įskaitoje, buvo nemažai, tačiau galiausiai su teatro mokytojais Ramute Matusevičiute ir Juliumi Tamošiūnu nusprendėme pasirinkti šiuos. Nors procesas buvo ne visada sklandus, repeticijos mokiniams suteikė komandinio darbo įgūdžių, išugdė kantrybę bei supratimą. Taip pat visos pastangos atsipirko, kuomet po spektaklių jaunieji aktoriai buvo apdovanoti gausiomis ovacijomis. „Kai matėme, kokia minia mums ploja, nepavyko tramdyti ašarų,“ - įspūdžiais dalijosi moksleiviai.

Užtenka tik pirmąjį kartą išeiti prieš žiūrovus ir noras parodyti, ką sugebi ar ko esi vertas taip įtraukia, jog pamiršti visą baimę, įsijauti į vaidmenį ir imi tikėti, jog gyveni spektakliu, o žiūrovų visai nėra. Šitiek pastangų įdėjus nusilenkti pačioje pabaigoje ir klausantis ovacijų suvokti, kad pagaliau viskas baigta, yra tikra palaima. Tada labiausiai rūpinčiu dalyku tampa tai, kad kiti tave įvertino. Kad visa tai nebuvo veltui. Kad kartu su kitais sukūrei tai, kas privertė stebinčiuosius  šypsotis ar ašaroti. Ir nors, regis, akmuo nusirito nuo krūtinės, bet žinojimas, jog kartu su visais taip nebesusitiksi, kad tokių repeticijų ir darbo kartu nebeturėsi, nuliūdina. Juk teatras ir buvo tai, kas atmintyje mums paliko vienus geriausių prisiminimų.

Reikia tikėtis, kad ši gimnazijos tradicija ir toliau gyvuos, džiugins širdis.

IV g klasės mokinė Ugnė Gelažinytė,

IV c kl. mokinė Paulina Židonytė