Džiaugiuosi kiekviena sekunde...

Teatro įskaitos – renginys, kuris kievienais metais pritraukia daugybę žiūrovų susirinkti mūsų gimnazijoje ir stebėti abiturientų pasirodymą. Žiūrint iš šalies, vaidyba gali atrodyti kaip labai linksmas, paprastas užsiėmimas, tačiau kiekvienas dvyliktokas pasakys, jog tai daug daugiau, nei lengvas pasivaikščiojimas scenoje. Į spektaklį reikia investuoti nemažai jėgų ir darbo. Vis dėlto, kad ir kaip bebūtų, įdėtos pastangos visada atsiperka.

Užplūsta neapsakomas jausmas, kai po spektaklio eini nusilenkti žiūrovams ir girdi jų plojimus, skirtus tau (nors sunku tuo patikėti). Dar nuostabiau, kai po premjeros žmonės prieina tavęs sveikinti ir sako komplimentus, kurių tikrai nesitikėjai išgirsti,– tai stipriai pakelia pasitikėjimą savimi. Juo labiau, kad po pasirodymo išlieka begalybė prisiminimų iš repeticijų, kurie visada sukelia šypseną. Pavyzdžiui, repetuojant šių metų įskaitą (spektaklį „Blefas“), dažnai tekdavo juoktis iki pilvo skausmo ir braukti juoko ašaras. Na, kad ir scena, kai mano personažas – Holė – turėjo būti pririšta prie kėdės. Mano kolegai, kuris vaidino Lordą Deividą Dokertį, niekaip nesisekė manęs tinkamai pririšti, todėl turėjau vaidinti, jog negaliu pajudėti, nors jaučiau, kad virvė tuoj nukris ant žemės ir vos tramdžiau juoką. Dar linksmiau būdavo, kai pamiršę žodžius pradėdavome improvizuoti. Tarkime Ernestas, kuris vaidino daug kam patikusį apsauginį Krošovą, per vieną repeticiją vietoje teksto „Eik iš čia“ pasakė „Vyniokis iš čia“. Atrodo, pasikeitė vos vienas žodis, bet jo užteko, kad pradėtume leipti juokais. Galų gale nutarėme, kad toks tekstas Krošovo personažui netgi labiau tinka, todėl palikome jį visam laikui.

 Žinoma, panašių situacijų yra ir daugiau, pradedant mokymusi nugriūti nuo kedės, baigiant treniravimusi kuo greičiau persirengti kitai scenai.  Be to, ruošimasis premjerai „padovanojo“  naujų draugų, sustiprino santykius su klasės draugais ir net atkūrė senas draugystes. Net ir dabar rašydama šį tekstą suprantu, kad repeticijų laikas buvo ypatingas. Jei gaučiau pasiūlymą atsukti laiką atgal, susigrąžinti darbą ir laiką, praleistą repetuojant, sakyčiau, jog man to nereikia, nes džiaugiuosi kiekviena sekunde, praleista ruošiantis spektakliui.

Grėta Gudonytė, IVd klasė