Vyšnia ant torto, kepto ketverius metus

Teatro įskaita yra tarsi vyšnia ant torto, kurį ketverius metus kepėme scenoje. O, atrodo, visai neseniai, būdami pirmokai, stebėjome ketvirtokų teatro įskaitą, atsimenu, niekaip negalėjau suprasti, kaip mokiniai gali taip atsipalaiduoti vaidindami prieš visus mokytojus, mokinius, draugus ar tėvelius, tačiau laikui bėgant (tiksliau skriejant) ir leidžiant laiką teatro pamokose supratau, kad toji laisvė, kurią mes, vaidinantys  scenoje, patiriame, yra išugdoma dviejų, labai originalių mokytojų - Ramutės Matusevičiūtės ir Juliaus Tamošiūno - dėka.

Niekada gyvenime nebūčiau pagalvojęs, jog scena gali tapti man tokia artima vieta, nes prieš pradėdamas  mokytis Juozo Miltinio gimnazijoje buvau labai drovus, pilnas kompleksų ir labai menkai atsiveriantis žmogus, dažnai pagalvoju, kodėl tuomet pasirinkau teatro pamokas, o ne dailės ir muzikos, juk tuomet aš ramiai galėčiau ir toliau neišlipti iš komforto zonos, bet tą akimirką, kai pavaduotoja Silvija paprašė visų būsimų devintokų parašyti norimus du menus, aš labai daug negalvodamas ėmiau ir parašiau - TEATRAS, TEATRAS. Esu labai dėkingas šiam savo neapgalvotam pasirinkimui, nes jis visiškai pakeitė mano gyvenimą, teatro pamokose atradau visiškai kitą save ir dėl to labai džiaugiuosi.

Per ketverius metus teko daug vaidinti, bet spektaklis, ruoštas teatro įskaitai, buvo pats sunkiausias, bet tuo pačiu ir geriausias. Visą rudenį mums atrodė, kad įskaita dar labai negreitai, bet atėjus gruodžio mėnesiui supratom, kad mums liko nedaug laiko pasiruošti, tad susibūrėme į dvylikos žmonių grupę ir pradėjome ieškoti pjesės, visi norėjome vaidinti komediją, todėl surasti kažką, kas mus „kabintų“, buvo nelengva. Gruodžiui įpūsėjus radome Meganos Pessė sukurtą pjesę jaunųjų dramaturgų konkursui „Uždarų durų naktis“. Šiek tiek ją pakoregavome ir jau gruodžio pabaigoje turėjome medžiagą, su kuria galėjome dirbti. Repetavome dažnai ir ilgai, vieną šeštadienį užsibuvome mokykloje iki ketvirtos valandos ryto (nenorėjome, kad mokyklos sargui būtų liūdna). Pasiruošimo metu pykčių beveik nebuvo, visos repeticijos buvo kupinos juoko, todėl, nors ir grįždavome namo pavargę, iš mokyklos parsinešdavome didelę dozę vitamino C.

Atėjus įskaitos savaitei, tikriausiai dėl nuovargio ir miego stokos prasidėjo pykčiai, kurie vieną akimirką vos neatvedė mūsų iki visko nutraukimo, bet noras gerai pasirodyti mus vedė į priekį ir vasario 1d. vakarą, mūsų kurtas spektaklis išvydo dienos šviesą.

Po teatro įskaitos jautėmės fantastiškai, apima neapsakomas jausmas, kuomet po spektaklio sulauki šiltų ir gražių atsiliepimų, kurie įrodo, kad ilgos repeticijų valandos nenuėjo veltui, o tai labai skatina nesustoti ir gautą rezultatą parodyti daugiau nei vieną kartą.

IV b klasės mokinys Justas Pečeliūnas