Teatrinis ugdymas

 

IR VIS DĖLTO PASIILGSIM TŲ DIENŲ...

Teatro įskaita – renginys, kurio Juozo Miltinio gimnazijos mokiniai nekantriai laukia ketverius metus, kurį įgyvendinant trejus metus iš eilės stebimi kiti ketvirtokai ir jų įkvėpti imame įsivaizduoti save ten, scenoje, po sėkmingo vaidinimo gaunančius gėlių ir klausančius aplodismentų. Staiga imi  suprasti, jog viskas prieš tai buvo tik juokai ir žaidimai, kai nuo pat metų pradžios kimbi į juodą darbą – mokaisi tekstus ir repetuoji po kelias valandas per dieną. Tik tų popamokinių susibūrimų metu supranti, jog ta momentinė šlovė ir komplimentai toli gražu ne viskas. Svarbiausia – savo įgūdžių tobulinimas, praleistas su kitais laikas, draugysčių sustiprinimas ir visi atmintyje ilgam įstrigę juokeliai, laidyti repeticijų metu.

 

Jau tradicine tapusi Teatro įskaita Juozo Miltinio gimnazijoje šiemet sausio 27 ir vasario 3 dienomis sukvietė didžiulį būrį žiūrovų. Pati idėja statyti spektaklį būtent pagal Arturo Lorenso pjesę, parodytą pirmąjį teatro šventės vakarą,  gimė dar trečioje gimnazijos klasėje mūsų teatro mokytojui ir daliai mūsų – auklėtojui- supažindinus su „Vestsaido istorija“. Aš, kaip viena iš tų, kuri turėjo ne itin didelį vaidmenį, maniau, kad pirmieji mėnesiai bus lengviausi. Repetuojamos pavienės scenos, visiems susirinkti nereikia, lieka daug laisvo laiko... Cha, gerai būtų. O kaipgi scenografija? Reikėjo parūpinti arba pasigaminti krautuvės iškabų, dėžių buteliams krauti, manekenų ir net siuvimo mašiną! O kur dar apranga ir kiti panašūs atributai. Taigi darbo buvo visiems ir visada, o ypač tada, kai pradėjome repetuoti masines scenas ir jungti spektaklį į visumą. Bet tai buvo ir linksmiausioji dalis. Prisijuokdavome iki ašarų. Kad ir pavyzdžiui, savo scenoje turėjau pagrindiniam personažui Toniui (Gyčiui Bankauskui), bendraklasiui, skelti antausį. O kol išmokau tai taisyklingai padaryti! Vieną kartą gerai nepataikydavau, kitą - per silpnai trenkdavau. Mane vis skatindavo nebijoti ir nesusilaikyti, ir turiu pripažinti - kuo toliau, tuo mažiau dėl to sukau galvą. Per paskutines repeticijas  net skruostas vargšeliui paraudęs likdavo, o ir man pačiai jau delną geldavo. Krizendavome kam nors užmiršus žodžius ar ėmus improvizuoti, o kartais, girdint draugus kalbant personažų lūpomis tai, ko jie niekad patys nesakytų, imi ir nesusilaikai. Ir žiūrėk, jau net visa salė dunda iš juoko.

Bet šypsenos dingsta atėjus lemtingajam vakarui... Užkulisiuose klausantis besirenkančiųjų šurmulio ima linkti kojos ir tampytis nervai. Visi arba vaikšto ratais mintyse kartodamiesi, ką kada sakyti, arba sėdi kaip niekada rimti. Dar dabar prieš akis matau, kaip Rifas, gaujos vadas (Augustas Badauskas), susigūžęs kampe tuščiu žvilgsniu žiūri priešais save taip, kad visi net ima nerimauti ir plekšnoti jam per petį, juokaudami bando pralinksminti.

 

Po vieno spektaklio savaitei įtampa atslūgsta. Antrąjį teatro vakarą, vasario 3d., buvo pristatyti trys spektakliai: pjesė pagal Lauren Oliver romaną „Kai aš žuvau“ , vaizduojanti merginos prisiminimus žuvus autoavarijoje. Antrasis spektaklis-tai absurdo tragedija pagal Kosto Ostrausko knygą „Paskutinis kvartetas“, atskleidžiantis žmonių absurdiškus poelgius bei tikėjimo prietarais  įtaką . Na, o trečias - mokinės Eglės Hokušaitės sukurtas vaidinimas „Didysis žodžių fabrikas“ – svarstantis, kokią reikšmę turi žodžiai mūsų gyvenime. Pasiūlymų, kokius spektaklius būtų galima parodyti įskaitoje, buvo nemažai, tačiau galiausiai su teatro mokytojais Ramute Matusevičiute ir Juliumi Tamošiūnu nusprendėme pasirinkti šiuos. Nors procesas buvo ne visada sklandus, repeticijos mokiniams suteikė komandinio darbo įgūdžių, išugdė kantrybę bei supratimą. Taip pat visos pastangos atsipirko, kuomet po spektaklių jaunieji aktoriai buvo apdovanoti gausiomis ovacijomis. „Kai matėme, kokia minia mums ploja, nepavyko tramdyti ašarų,“ - įspūdžiais dalijosi moksleiviai.

Užtenka tik pirmąjį kartą išeiti prieš žiūrovus ir noras parodyti, ką sugebi ar ko esi vertas taip įtraukia, jog pamiršti visą baimę, įsijauti į vaidmenį ir imi tikėti, jog gyveni spektakliu, o žiūrovų visai nėra. Šitiek pastangų įdėjus nusilenkti pačioje pabaigoje ir klausantis ovacijų suvokti, kad pagaliau viskas baigta, yra tikra palaima. Tada labiausiai rūpinčiu dalyku tampa tai, kad kiti tave įvertino. Kad visa tai nebuvo veltui. Kad kartu su kitais sukūrei tai, kas privertė stebinčiuosius  šypsotis ar ašaroti. Ir nors, regis, akmuo nusirito nuo krūtinės, bet žinojimas, jog kartu su visais taip nebesusitiksi, kad tokių repeticijų ir darbo kartu nebeturėsi, nuliūdina. Juk teatras ir buvo tai, kas atmintyje mums paliko vienus geriausių prisiminimų.

          Reikia tikėtis, kad ši gimnazijos tradicija ir toliau gyvuos, džiugins širdis.

IV g klasės mokinė Ugnė Gelažinytė,

IV c kl. mokinė Paulina Židonytė  

---
 
Grėta Gudonytė, IVd klasė

 

DŽIAUGIUOSI KIEKVIENA SEKUNDE...

 

 

Teatro įskaitos – renginys, kuris kievienais metais pritraukia daugybę žiūrovų susirinkti mūsų gimnazijoje ir stebėti abiturientų pasirodymą. Žiūrint iš šalies, vaidyba gali atrodyti kaip labai linksmas, paprastas užsiėmimas, tačiau kiekvienas dvyliktokas pasakys, jog tai daug daugiau, nei lengvas pasivaikščiojimas scenoje. Į spektaklį reikia investuoti nemažai jėgų ir darbo. Vis dėlto, kad ir kaip bebūtų, įdėtos pastangos visada atsiperka.

Užplūsta neapsakomas jausmas, kai po spektaklio eini nusilenkti žiūrovams ir girdi jų plojimus, skirtus tau (nors sunku tuo patikėti). Dar nuostabiau, kai po premjeros žmonės prieina tavęs sveikinti ir sako komplimentus, kurių tikrai nesitikėjai išgirsti,– tai stipriai pakelia pasitikėjimą savimi. Juo labiau, kad po pasirodymo išlieka begalybė prisiminimų iš repeticijų, kurie visada sukelia šypseną. Pavyzdžiui, repetuojant šių metų įskaitą (spektaklį „Blefas“), dažnai tekdavo juoktis iki pilvo skausmo ir braukti juoko ašaras. Na, kad ir scena, kai mano personažas – Holė – turėjo būti pririšta prie kėdės. Mano kolegai, kuris vaidino Lordą Deividą Dokertį, niekaip nesisekė manęs tinkamai pririšti, todėl turėjau vaidinti, jog negaliu pajudėti, nors jaučiau, kad virvė tuoj nukris ant žemės ir vos tramdžiau juoką. Dar linksmiau būdavo, kai pamiršę žodžius pradėdavome improvizuoti. Tarkime Ernestas, kuris vaidino daug kam patikusį apsauginį Krošovą, per vieną repeticiją vietoje teksto „Eik iš čia“ pasakė „Vyniokis iš čia“. Atrodo, pasikeitė vos vienas žodis, bet jo užteko, kad pradėtume leipti juokais. Galų gale nutarėme, kad toks tekstas Krošovo personažui netgi labiau tinka, todėl palikome jį visam laikui.

 Žinoma, panašių situacijų yra ir daugiau, pradedant mokymusi nugriūti nuo kedės, baigiant treniravimusi kuo greičiau persirengti kitai scenai.  Be to, ruošimasis premjerai „padovanojo“  naujų draugų, sustiprino santykius su klasės draugais ir net atkūrė senas draugystes. Net ir dabar rašydama šį tekstą suprantu, kad repeticijų laikas buvo ypatingas. Jei gaučiau pasiūlymą atsukti laiką atgal, susigrąžinti darbą ir laiką, praleistą repetuojant, sakyčiau, jog man to nereikia, nes džiaugiuosi kiekviena sekunde, praleista ruošiantis spektakliui.

 

 
---
 
Akcija ,,Nuvalykime batus Miltiniui". 
 


Kiekvienais metais mūsų gimnazija puoselėja tradiciją -  Teatro dienos proga valyti maestro Juozo Miltinio batus! 
Manoma, kad tam, kuriam valant batus maestro atsimerks, reikš, kad šis žmogus turi tokią pat genijaus gyslelę, kaip pats maestro. Deja, prasimerkusio Juozo Miltinio dar neišvydo net patys gabiausi...

 
---
 
 
 

 

Džiaugiamės galėdami dalintis akimirkomis iš 03.31 mūsų gimnazijoje vykusio tarptautinio mokyklų teatrų festivalio.  Nuoširdžiai dėkojame svečiams bei dalyviams iš Punsko, Kaliningrado, kaimynams iš Kazimiero Paltaroko gimnazijos bei mūsų gimnazijos aktoriams, pagalbininkams bei organizatoriams.

 

 ---

 

KONFERENCIJA

,,GIMNAZISTAI APIE JUOZĄ MILTINĮ:

AKTORIUS, REŽISIERIUS, MOKYTOJAS“

2014-03-27

Juozo Miltinio palikimo studijų centras

 

 

Kūrybinių darbų pristatymas

Juozas Miltinis mokytojas:  Miltinio studijos pamokos fragmento rekonstrukcija.

Grėta Tičkūnaitė, Dinas Marcinkevičius, Rugilė Gadliauskaitė, Justas Petrauskas, Kamilė Tičkaitė, Ieva Ungurytė

Mokytoja Ramutė Matusevičiūtė

 

Juozo Miltinio traukinys

Ignė Vrubliauskaitė, Simas Vencius

Mokytoja Lina Rastenienė

 

Ką Juozas Miltinis pasiimtų į negyvenamą salą?

buv.mokinės Raimondos Mackevičiūtės parengtą pranešimą pristato

Agnė Červonikaitė ir Aistė Stasevičiūtė

Mokytojas Algis Želvys

 

Juozas Miltinis fotografijose

Eimantas Lapinskas, Reda Kudrauskaitė, Martyna Juodelytė, Julija Nikolajeva,

Šarūnė Uzdraitė

Mokytoja Virginija Milaševičienė

 

 

Juozo Miltinio receptai, konspektai, užrašai

Angelė Mikelinskaitė,  Juozo Miltinio palikimo studijų centras

 

Juozo Miltinio pomėgiai: dailė

Regina Grigaliūnienė, Juozo Miltinio palikimo studijų centras

Režisierius Julius Tamošiūnas, vedantieji Monika Peleckaitė ir Donatas Jankauskas

---

 

SPEKTAKLIS ,,NUO RAUDONOS ŽIURKĖS IKI ŽALIOS ŽVAIGŽDĖS“

 

       Juozo Miltinio gimnazijoje vyko dvyliktokų teatro įskaita. Teatro mokytojo Juliaus Tamošiūno tvirtos rankos vedini, mokiniai pastatė spektaklį „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“ (pagal to paties pavadinimo Aleksej Slapovskij pjesę). 
       Spektaklyje ironiškai, tačiau teisingai pateikiamos mums puikiai pažįstamos situacijos, su kuriomis daugelis esame susidūrę. Skaudžios netektys, beviltiška meilė, aklas įsimylėjimas, išdavystės, svajonės ir galiausiai - viltis, kuri visada lieka nepaliaujamai spindėti. 

Ribos, mūsų pačių susikurtos, visuomenės ar stereotipų primestos, įsivaizduojamos ir net neegzistuojančios - spektaklio atraminis taškas. Veikėjai svyruoja tarp gyvenimo ir mirties, tarp pasirinkimo ir beprasmybės. 

Jaunieji aktoriai, puikiai įkūniję jiems paskirtus personažus, džiaugiasi savo darbu. Spektaklis nebuvo „lengvo žiūrėjimo“, tačiau ir paprastas žiūrovas jame rado kažką artimo sau. Spektaklis leido pažvelgti į dažnai nutylimas gyvenimo sritis ir tyliai arba garsiai pamąstyti apie tai, ką užgožia kasdienybės rūpesčiai ir rutina. Džiaugiamės, kad mūsų gimnazijoje auga intelektualūs, savimi pasitikintys, darbštūs ir kūrybingi jaunieji aktoriai.

                                                                    

 

POETINĖ KOMPOZICIJA

Poetinė kompozicija „Aš noriu užaugti“ parengta pagal R. Granausko novelę „Tie, dauginantys liūdesį“ iš naujos rašytojo knygos „Išvarytieji“. Tai  penkių 3f klasės merginų darbas, sėkmingai pristatytas Panevėžio miesto bei regiono meninio skaitymo konkursuose. Skaitovės, įtaigiai skaitydamos R. Granausko tekstą, priverčia žiūrovą pamąstyti apie šiandieninio Lietuvos gyvenimo skaudulius:  abejingumą, su kuriuo susiduria paprastas žmogus,  meilės ir atsakomybės trūkumą.

Ramutė Matusevičiūtė, teatro mokytoja

 

SPEKTAKLIS "FÜR ELISE"

Spektaklis "Für Elise" (pagal L.S.Černiauskaitės pjesę "Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui") atskleidžia skaudžią žmogaus vienatvės dramą, susvetimėjimą, viltingą norą mylėti ar bent svajoti. Moteris gyvendama savo iliuzijų pasaulyje patiria tariamą meilę ir gyvenimo pilnatvę - jaučiasi laiminga. Net susidūrusi su realybe, nugalėdama likimo pametėtus sunkumus ir išbandymus(kai jau romantikai vietos nėra) išlieka stipri, nes dabar ji jau žino, ką reiškia mylėti...  Spektaklyje pasirodančių likimo deivių metaforiškumas vaizduojamai tikrovei suteikia magiškos prasmės ir sufleruoja, kad ne visada žmogaus - o ypač moters -  laimę lemia dievai... dažnai ji priklauso nuo princo, atjojančio ant balto žirgo.

 

 

MAŽASIS TEATRO PUP-as

 

          Šią savaitę gimnazijos antrokai ruošiasi pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrai, prieš tai išbandydami  savo jėgas teatrinėje scenoje.

         Salėje susirinko teatro mokytojų Vidmanto Fijalkausko ir Algio Želvio ugdytiniai. Pasirodymus ruošė Ig, IIb ir IIc klasių mokiniai. Jiems buvo skirta užduotis – perskaityti novelę ir inscenizuoti.

       Pirmieji į sceną pakilo pirmokai. Jie pristatė G.Morkūno novelės ,,Mergaitė, kurią mylėjo visi“ inscenizaciją.  Jaunoji režisierė Dovilė su savo kūrybine grupe pristatė  inscenizuotą novelę ,,Eilės įsimylėjus“.

        IIb klasės kūrybinė grupė parodė  inscenizuotą novelę ,,112“.  Visiems patiko  autorės D.Žilaitytės novelė ,,Judita“, kurią  inscenizavo  ir režisavo Jovita Stonytė.

       Darbščiausi ir kūrybiškiausi IIc klasės mokiniai. Jų inscenizacijos pasižymėjo puikia scenografija, aktoriai pasipuošė puikiais kostiumais.  Režisierė Jovita Januškevičiūtė režisavo novelę ,,Saikingos dalybos“, Ernesta Zarankaitė – inscenizavo novelę ,,Dėžė“. Trys jaunieji aktoriai: Rytis Kopūstas, Gediminas Baravykas ir Saulius Nariūnas parodė novelės ,,Paieškos“ inscenizaciją.

       Jaunieji aktoriai ir jų teatro mokytojai džiaugėsi pirmaisiais kūrybiniais bandymais, po pasirodymų surengę aptarimą.

 

 

TEATRO DIENOS NOMINACIJOS

 

        Teatro dieną  jaunieji aktoriai organizavo Nominacijų šventę, pavadintą  ,,Auksinėmis Juozo nominacijomis“.

       Įsteigta dvylika nominacijų: ,,Metų dramaturgas (-ė)“,  į kurią pretendavo Greta  Gėlūnaitė  „Orchidėjos žiedelis“, Rūta   Jankevičiūtė „VATINĖS LĖLĖS“, Greta  Auškalnytė „ROMEO IR DŽIULJETA“, Karolina Gasperavičiūtė  „Šlapia žolė“. Nominuota  - GRETA AUŠKALNYTĖ.

      ,,Geriausias moters vaidmuo“ – pretendavo  Milda Vyšniauskaitė – blondinė iš spektaklio „Belaukiant jo“, Raimonda Mackevičiūtė – inteligentė iš spektaklio „Belaukiant jo“, Goda Juzėnaitė – paauglė iš spektaklio „Belaukiant jo“,Žydrūnė Adašiūnaitė – senjora iš spektaklio „Belaukiant jo“, Greta Gėlūnaitė – režisierė iš spektaklio „Romeo ir Džiuljeta“. Nominuota – ŽYDRŪNĖ ADAŠIŪNAITĖ.

     ,,Geriausias vyro vaidmuo“ – pretendavo Deividas Macijauskas -  vaikinas iš spektaklio „13 priežasčių  kodėl“, Ovidijus Varanauskas  - gyventojas iš spektaklio „Miestas“, Jonas Kireilis ir Mantas Tamoliūnas – angelai iš spektaklio „Miestas“, Petras Vizbaras – Haris iš spektaklio „Romeo ir Džuljeta“.Nominuotas -  OVIDIJUS VARANAUSKAS. 

    ,,Geriausias epizodinis vaidmuo“ – pretendavo Lukas Širvelis – futbolininkas iš spektaklio „Miestas“, Andrius Šukys– negyvėlis iš spektaklio „Miestas“, Edgaras Žaleduonis – vagis iš spektaklio „Miestas“, paštininkas iš spektaklio „Vatinės lėlės“. Nominuotas: LUKAS ŠIRVELIS.

       ,, Teatrališkiausias renginys“ – pretendavo Mokytojų diena, Šimtadienis, Menų projektas „Saulės vartai“, Gyvo garso koncertas „Iš širdies į širdį“. Nominuotas – ŠIMTADIENIS.

       ,,Geriausias spektaklis“ – pretenduoja ,, Romeo ir Džuljeta“, „Belaukiant jo“, „Miestas“. Nominuotas - ,,BELAUKIANT JO“.

      ,,Padėka“ – nominacija įteikta : poetinei kompozicijai ,,Nuomšiko vaikas“ už poetinės kompozicijos vėliavos nešimą, Meganai  Pesse ir Živilei Šerėnaitei – už meninio žodžio propagavimą mokykloje ir mieste,Mildai Vyšniauskaitei už teatrinio gyvenimo nuopelnus . 

 

      ,,Iš lempos“ - Eduardas Cymbalaru už vokalo demonstravimą spektaklyje „Miestas“, puolusių angelų šokis iš to paties spektaklio „Miestas“,  inteligentės viduriniojo piršto šou spektaklyje „Belaukiant jo“ bei... gimimas teatro dieną!  Nominuotas – gimnazijos direktorius VYTAUTAS RAIŠYS – už gimimą Teatro dieną. 

      Nominacijų šventę vedė Rugilė Taujanskaitė, Simona Sutkutė, Ignas Gaižiūnas. Iliustracijas ,,Auksinėms Juozo“ nominacijoms sukūrė Evaldas Butkus, nominacijas teikė Dovilė Davidonytė ir Miglė Šnyraitė, muzikinius kūrinius atliko gimnazijos dainininkai ir muzikantai.

------ 

Ovidijus Varanauskas 

TAI DAR NE PABAIGA 

 

 

                     Paskutinis sausio penktadienis. Daugumai ši data tėra eilinis skaičiukas kalendoriuje, eilinis penktadienis, atnešantis palengvėjimą po sunkios darbo savaitės, tačiau tiems, kas bent viena ausimi girdėjo apie Panevėžio Juozo Miltinio gimnaziją , tai ypatinga diena. Kasmet šią dieną buvę ir esami gimnazijos mokiniai, mokytojai, taip pat jaunųjų  aktoriukų giminaičiai suguži į gimnazijos salę stebėti neeilinio renginio - IV-okų (A.Želvio ir V.Fijalkausko grupės) teatro įskaitos. Ne išimtis ir šie, 2012 metai, ši sausio 27-oji diena. Nepaisydami lauke tvyrančio šaltuko susirinko gausybė žiūrovų, kurių aplodismentų ir ovacijų nesugebėjo sulaikyti net gimnazijos sienos, tą vakarą teatrine atmosfera spindėjo visa mokykla ir niekas negalėtų paprieštarauti, kad bent kelioms valandoms gimnazijos aktų salė virto tikrų tikriausiu teatru, kurio scenoje vaidino tikrų tikriausi aktoriai. 

                     Bet pradėkime viską nuo pradžių. O viskas prasidėjo maždau prieš pusmetį, kai po ilgų ieškojimų mūsų, t.y. ketvirtokų, rankose atsidūrė pjesės, iš kurių turėjo gimti spektakliai. Atrodytų, jog gavus pjesę viskas tampa labai paprasta ir lengva, kaip daugelis pagalvotų - „išmokai žodžius ir suvaidinai“. Tačiau sėkmingo rezultato kaina kur kas didesnė. Tai sunkaus teatro mokytojų ir mūsų darbo vaisius, tai ilgos repeticijos, kartais į neviltį varantis atsimušimas į sieną ir nežinojimas, kaip toliau judėti, kur judėti. Tačiau mažais, vaikiškais žingsneliais pradėję mes tarsi milžinai iškėlę galvas priartėjome prie lemtingosios dienos, kai turėjo išaiškėti, ar visas šis triūsas bus vainikuotas šlovės, ar patirs gėdingą fiasko.
                      Valanda iki spektaklio.Vyksta paskutiniai pasiruošimo darbai: merginos prieš veidrodį apžiūrinėja savo naująsias šukuosenas (ačiū Viktorijai Gončarovai), kurios tikrai ryškino personažų charakterius, vaikinai persirengia ir dar kartą pasitikrina, ar viskas atrodo tinkamai. Visi kažkuo užsiėmę, visi kažką veikia - tarytum koks bičių avilys. Laikrodžio rodyklei artėjant link 18 valandos, kiekviename iš mūsų ėmė kirbėti mažas žvėriukas - baimės žvėriukas. Tačiau visi stengėsi tą žvėriuką kažkaip nuraminti, vieni tikriausiai jau tūkstantąjį kartą kartojosi žodžius, kiti nerimastingai trypė grindis iš vieno klasės galo link kito, treti gėrė arbatą, o kažkas tiesiog sėdėjo ir bandė, tikriausiai tyla ir susikaupimu, nugalėti tą žvėrelį. Taip besiruošiant ir bededant paskutinius štrichus naujose savo viduje gimstančiose asmenybėse, kurios turės scenoje sužibėti, atėjo laikas, laikas, kurio vieni labai troško, o kiti su baime apie jį galvojo.
 

                     Pirmasis lėtais žingsniais blausiai apšviestu mokyklos koridoriumi pajudėjo pagal Ivan‘o Vyrypajev‘o pjesę „Miestas“ pastatytas spektaklis. Gražus, stebuklingas ir švytintis, tačiau paslaptingas kaip žmogus su kauke, su ant vaikinų pečių nutūpusiomis bažnyčiomis (tai buvo pagal tikrų Panevėžio bažnyčių pastatus sukurti maketai) bei aplink zujančiomis ir šokančiomis merginomis judėjo šis paradas. Prasivėrus salės durims apstulbo tiek žiūrovai, tiek aktoriai. Vieni stebėjo ir baksnodami vienas kitą pirštais bandė įminti paslaptį, „kas gi čia dabar bus“, o kiti buvo apstulbinti sausakimšos salės. Nelengvai, tačiau ryžtingai prasibrovę pro žiūrovus, jie pastatė miestą iš bažnyčių, miestelėnų ir vieno, galbūt miestelio sielos, ar tiesiog viską matančio ir girdinčio gyventojo (Ovidijus Varanauskas). O buvo miestas kaip miestas, kol nepasirodė fantasmagoriški angelai (Jonas Kireilis bei Mantas Tamoliūnas), ieškantys šiame mieste kontrapunkto. Na, ir prasidėjo...  Pirmiausia jie užkabino vargšą dramblio šeimininką (Virgilijus Buzas), kuris neva niekieno nemylimas, bet pasirodo jį myli, myli dramblys, gyvenantis jo paties viduje. Nepavyko ir vargšo futbolininko (Lukas Širvelis) pateikti kaip kažkokio kontrapunkto. Net miesto negyvėlis (Andrius Šukys) bei kartoninis vagis (Edgaras Žaleduonis) buvo išteisinti. Tik nesugebėjo angelai surasti tikrojo kontrapunko -  smeigtuko, kurį visažinis gyventojas po mokytojos Tamaros užpakaliu kažkada padėjo. Taip nieko nepešusius ir bandančius suteršti miesto garbę, akiplėšas angelus išvaikė miestelėnai. Šis spektaklis buvo kupinas keistenybių, tačiau prasmingas ir tikriausiai ne vienas žiūovas atrado lygiai tokį patį miestą savo viduje. Miestą su negyvėliais, futbolininkais ar krepšininkais, bei suvokė, jog ne mieste, o pačiame tavyje glūdi visas gėris ir visas blogis. 

                     Tuo metu, kol vyrai iš peties darbavosi už scenos užuolaidų ir ruošė dekoracijas antrajam spektakliui, žiūrovai galėjo paganyti akis į  vyriškais balsais prabilusias merginas (Rūta Jankevičiūtė bei Ingrida Jarašūnaitė), kurios ant rankų užmaukšlinę vatines lėles rodė to paties pavadinimo spektaklį „Vatinės lėlės“( aut. Rūta Jankevičiūtė). Nuslopus plojimų aidui, skirto šiam spektakliui, iš lėto prasivėrė scenos užuolaidos. Visi nuščiuvo ir įsmeigę akis į sceną  stebėjo kiekvieną jos plotelį. Staiga, besidairydama ir lydima čiulbančių paukščių balsų, į sceną įžengė, kaip vėliau sužinojome, mokytoja metodininkė bei tikra inteligentė (Raimonda Mackevičiūtė), kuri sukėlė audringą juoką, ypač mokytojų metodininkių tarpe. O istorija vystėsi paprasta. Keturios įvarių kartų merginos susirinko į parką ir ėmė laukti JO. Tad ir pjesės, kurią parašė Michail‘as Cheifec‘as vadinasi „Belaukiant jo“. Inteligentei kompaniją palaikė arši, „pankuojanti“ paauglė (Goda Juzėnaitė), ilgo plauko, tačiau ne tokio ilgo proto blondinė (Milda Vyšniauskaitė)  bei senjora (Žydrūnė Adašiūnaitė), rankinėje besinešiojanti stiklainėlį agurkėlių ir šlakelį degtinės. Visos jos laukė kažkokios šmėklos, vaiduoklio iš internetinės pažinčių  svetainės. Kesta, bet visoms pasimatymas buvo paskirtas tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje.  Belaukiant gimė konfliktai, kuriuos keitė draugiški bei sąmojingi pokalbiai. Netrūko nei rimties, nei juoko, o juk tai ir yra gero spektaklio bruožas. Merginos taip ir nesulaukė Jo, tačiau atrado laimę tarpusavio draugystėje ir skambant Chubby Checker dainai įsisuko į tvisto sūkurį, kuris įtraukė ir likusius IV-okus, likusius šio vakaro kaltininkus.
                      Nusilenkimas - vienas, antras, trečias. Visų veiduose laimės ir palengvėjimo šypsenos, palengvėjimo ir laimės, kad viskas įvyko taip, kaip ir turėjo. Žinoma, po nusilenkimo sulaukėme įspūdingos gimnazijos direktoriaus Vytauto Raišio kalbos bei Juozo Miltinio dramos teatro direktoriaus Romualdo Vikšraičio sveikinimo. Taip pat mūsų nepamiršo mokykloje viešėję mokytojai iš Kauno, kurie buvo nustebinti aukštu teatro lygiu mūsų gimnazijoje ir džiaugėsi, jog Panevėžys buvo ir tebėra garsus savo teatru. O mokyklos III-okai, tie žmonės, kuriems užleidžiame teatro sceną ir įpareigojame branginti ir gerbti ją,  mus pasveikino šiltais žodžiais ir saldžiu saldainių lietumi.
                      Žmonės išsiskirstė, salė nutilo, šviesos prigęso...  Kaip visada, su teatro mokytojais susėdome spektaklių aptarimui ir minčių pasidalinimui. Jaukiai ir ramiai dėstėme savo mintis, susikaupusias per visus metus, praleistus kartu. Kartu juokėmės, spaudėme ašarą ir draugiškai sutarėme, jog tai ne pabaiga, tai tik nauja pradžia. Scena visada bus mūsų, o mes scenos.
  

 

 

---

 

Juozo Miltinio studijų palikimo centre

Juozo Miltinio palikimo studijų centras - autentiška Panevėžio teatro įkūrėjo Juozo Miltinio (1907- 1994) gyvenimo aplinka, atkurianti  visą Panevėžio dramos teatro režisieriaus Juozo Miltinio testamentinį palikimą visuomenei – biblioteką, rankraštyną, meno kūrinių kolekciją, repeticijų garso įrašus, vaizdo įrašų rinkinį.

 

 

Centre saugomas aktoriaus Kazimiero Vitkaus archyvas apie Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą. JMPSC parodų salėje rengiamos dailės ir teatro parodos, kameriniai vakarai, konferencijos, veikia nuolatinė ekspozicija „Juozo Miltinio gyvenimas ir teatras“.

Gimnazijos teatro mokytojai Vidmantas Fijalkauskas ir Algis Želvys Juozo Miltinio palikimo studijų centre organizavo dešimtokams netradicines teatro pamokas. Gimnazistai klausėsi pasakojimų apie Juozą Miltinį, domėjosi saugoma biblioteka. Juozo Miltinio fondas įtrauktas į Nacionalinį Lietuvos registrą „Pasaulio atmintis“ ir pripažintas nacionalinės reikšmės kolekcija. Fonde – visą gyvenimą J. Miltinio kaupti kūrybos ir veiklos dokumentai, susiję su Panevėžio, Lietuvos ir Europos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo įvykiais ir kultūros veikėjais.

V.Milaševičienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui

 

Žydrūnė Adašiūnaitė 

TEN, KUR MES

(Įspūdžiai iš respublikinio meninio skaitymo konkurso)

plakatas_MARCENO_1.JPG

Picture_732.jpg

Picture_664.jpg

 

Rašyti apie svarbiausius įvykius nėra lengva. Nes parašyti tai, ką išgyvenai ir jautei savo kūnu taip, kad kiekvienas pajustų šiurpuliukus, kuriuos jautėme mes - neįmanoma. 2011 metų balandžio 16 – diena, kurios laukėme su nekantrumu, nes nežinojome, koks gi bus iš viso to rezultatas.  06:00 ryto – laikas, kurio teko laukti, rodos, amžinybę. Sulaukę šios dienos ir šio laiko, mes išvykome į Klaipėdą parodyti mokytojų V. Fijalkausko ir A. Želvio režisuotos kompozicijos „Armonikėlei“,  tikėdamiesi linksmai praleisti laiką ir gerai sukurti savo ilgai brandintų personažų emocijas ir ironiškąją poeto Aido Marčėno „istoriją“.

Prieš pat kelionę visi buvo neįtikėtinai linksmi ir geros nuotaikos, nepaisant to, kad buvo ankstus rytas. Bet vis tolstant nuo Panevėžio, su lyg kiekvienu pravažiuotu kilometru link Klaipėdos, augo baimė ir noras greičiau visa tai užbaigti. Laukimas nežinioje visus vertė drebinti kinkas. O autobuse prieš akis bėgančios raudonos laikrodžio minutės, vertė nerimauti. Tiesa, mes nesikartojome nei tekstų, nei  įvairių kompozicijos vietų, nes norėjome tiesiog viską palikti ateičiai, viską išlieti Klaipėdos scenoje.

Atvykus į Klaipėdą, mus pasitiko labai šaunūs žmonės, kurių veiduose nuolat spindėjo šypsenos. Radome savo kampelį, kuriame ir apsistojome su visais savo daiktais. Rodos, iki pasirodymo buvo likę dvi valandos, bet pradėjome ruoštis, nes, kaip ir manėme, tos kelios valandos prabėgo net nepastebimai, ir mes jau stovėjome koridoriuje laukdami savo eilės. Visi nuolat žvilgčiojo į duris  su baime, bet kartu ir nekantrumu, laukė aplodismentų. Tai reiškė, kad mes viena koja jau būsime  scenoje.  Ir štai plojimai. Širdis, rodos, pamačiusi startą pradėjo tiesiog šokinėti. Kaip ir minėjau, viena koja scenoje. Bet ne dviem. Viena koja įžengta – trauktis nebėra kur. Kas nervingai kala pirštais į sieną, kas susiėmę už galvų - bet visi laukia. Toji akimirka - pati baisiausia. Jausmas toks, lyg mes visi susilietume į viena ir dar lyg būtų maža, nerimas kelis kartus padidėja. Ir nežinia, laukti ar ne, bet nuskamba plojimai. Štai ir viskas.  Kitas gyvenimas, kiti jausmai ir kitos emocijos. Pasineriame į tai ir veikiame. Niekada, rodos, taip nebuvo, bet už širmų esame lyg vienas molis. Visi kuo arčiau susėdę, kad nesimatytume, vienas kitam padedame kaip tik galime ir vėlgi laukiame...

Pasibaigus mūsų kompozicijai, nežinia koks jausmas užplūsta. Lyg nieko aplink nėra, bet kartu visko tiek daug. Bet pasidaro taip ramu ir gera, kad mes visi vėl tai padarėme. Vėl tai išgyvenome ir, svarbiausia, jog visi kartu. Mokytojas lyg padrąsindamas mus perspėja, jog „mūsų kompozicija yra iš kito pasaulio, jeigu ir neužimsime geriausios vietos – nenusiminkit“. Galbūt dėl šių žodžių ir pasijautėme visi savo vietoje. Tiesiog mąstėme realiai. Bet sulaukus apdovanojimų, vis tiek kažkur giliai širdyje tikėjomės. Tikėjomės geriausio.  Ir vis artėjant prie pirmosios vietos nugalėtojų, širdis į kulnus ritosi ir netgi stipriausių mūsų vaikinų akyse kaupėsi ašaros. Pasigirdus pirmajam žodžiui – Kaunas, supratome, kad šis kartas buvo ne mūsų.

Kaip bebūtų keistą, visi buvome laimingi. Gal dėl to, kad diena iš tiesų buvo įspūdinga, o gal dėl to, kad tiesiog visi buvome kartu ir padarėme tai, ką galėjome. Nepaisant visko jautėmės gerai. O, kad tikrai nebūtų liūdna, nusipiešėme sau diplomą ir visi linksmai pasijuokėme. Šis diplomas mums lyg įsakymas, kad reikia nenuleisti rankų ir eiti toliau.

Ne visada juk turime laimėti, kad ir kaip to norėtųsi. O ir pralaimėti yra naudinga - supranti savo vertę ir labiau imi galvoti, ką galėtumei pakeisti. Matyt, taip jau turėjo nutikti. Negalime kaltinti kitų, jog mūsų nesupranta, negalime sakyti, kad blogai įvertina. Tiesiog mums patiems tai buvo smagus laikas ir įdomios kūrybos pamokos.

 

Milda Vyšniauskaitė

KODAS: DRAMATURGAI (TAI, KAS PASILIKO UŽ KULISŲ)

 leistis.JPG traukiniu_koliazas.JPG  

                        Juozo Miltinio gimnazijos organizuojamo VIII Jaunųjų dramaturgų konkurso baigiamoji šventė, vykusi šių metų kovo 31 d. Juozo Miltinio dramos teatre, dabar jau atrodo, kaip tolstantis šešėlis. Jame buvo pristatyta ištrauka iš R.Jankevičiūtės spektaklio „Leistis – nebūtinai kristi“, D.Račelytės pjesės „Vieniši“ skaitymai ir spektaklis „Traukinių šįvakar nebus“ (pjesės autorė kaunietė P.Drėgvaitė). Pati prisidėjau prie pastarojo kūrimo, todėl daugiausiai žinau būtent apie jo „gamybos“ procesą. Praėjo jau dvi savaitės po finalinių pasirodymų ir apdovanojimų. Visos kalbos (kartais net apkalbos), šurmulys ir aptarimai baigėsi, kostiumai suslapstyti, dekoracijos iškaišiotos... Tačiau emocijos, gautos per  tą trumpą spektaklio (ir ruošimosi jam) laiką,  akimirką, kai kaip tikras aktorius vaidinai rolę Juozo Miltinio dramos teatro scenoje, neblėsta. Pasiliko ir daugybė mozaikos detalių, nuotrupų, kurios smegenų stalčiukuose buvo uždarytos kūrybinio proceso metu.

                      vienisi.JPGKad šios nuotrupos nenugrimztų užmarštin, nusprendžiau, keletą jų įspausti popieriuje. Matyt, ir su pagaliu neišmuščiau atsiminimų apie vakarus, praleistus gimnazijoje, kai jau n-tąjį kartą repetuoji tą pačią sceną (kiekvieną kartą vis kitaip, nes režisieriai vėl gimdo ir gimdo naujas siužeto interpretacijas) ir vis tiek girdi : „labai gerai, jūs visi puikūs... bet bandom kitaip“. Neištrintum prisiminimų apie tai, koks siutas suėmęs buvo, kai trečią dieną iš eilės negali rasti suknelės spektakliui („Tai kaip aš išvis turiu atrodyti?“ „Tu tokia, nu...  žuvėdra. Supranti?“ „Jo...“).  Kai iki spektaklio likus dviem dienoms pagaliau per draugų - draugų - draugus pavyksta rasti  atitinkančią visus standartus suknelę, užverda kraujas, bet ne iš džiaugsmo, o vaikiško pykčio ir irzlumo (suknelė pakiliai nenuteikė, nes išsimatavus kokią dešimtį, geriausia pasirodė ta, per kurią viskas šviečiasi). Tada į žemę trankosi įniršę padai: „Man ji nepatinka!!!“ Gaila, bet niekam čia neįdomu, šita, ir viskas.

                      Įgijome daug naujos patirties. Štai vienai iš trupės narių reikėjo išmokti rūkyti. Ne šiaip sau rūkyti – pūsti ratilus (beje, tikriausiai kaip ir niekas kitas, išskyrus dūmų pūtimo profesionalą, trupės vyriausiąjį, nežinojote, kad skylutė viduryje atsiranda dūmų kamuolį pervėrus liežuviu).   Neužmiršiu niekaip, jausmo, kai prieš pat spektaklį pasigirsta sutrikęs balsas: „Ėėė, o kur šluota?!“  Tada apieškojome visas vietas, kur galėjome ją nukišti, bet niekur jos nebuvo. Galų gale pasirodė šitos panikos pradininkas ir pareiškė, kad šluota scenoje („Viskas tvarkoj, nepastebėjau“).  O tos paskutinės minutės jaudulys... Kai baimė, jei taip galima tą jausmą pavadinti, užspaudžia gerklę taip, kad atrodo bėgčiau iš ten, bėgčiau... Bet jau nebepabėgsi, nes girdėti, kaip už uždangos tavo  draugams ir artimiesiems, ištroškusiems įspūdžių, šou, skelbia mūsų spektaklio pavadinimą. Jausmas, lyg būtum metamas į liūto narvą. Siaubas. Bet niekas neprieštarauja, priešingai, šiais metais - labai didelė konkurencija, neužteko vaidmenų visiems norintiems. Trupės „Arielis“ artistai  tiesiog veržte įsiveržė į Juozo Miltinio teatro sceną.

                      Tokių nuotrupų dar pririnkčiau ko gero nemažai. Kai pagalvoji, kam gi reikia save taip kankinti? Kažin, ar neišsiskiria per spektaklio kūrimą daugiau adrenalino nei šokant su parašiutu? Tikriausiai ir nesuprasiu, kur pasislėpęs visas teatro įdomumas ir žavesys. Jis nepaaiškinamas, nematomas, tik jaučiamas. Gražia gaida užbaigdama, pasakysiu tiek, jog nuoširdžiai gaila, kad nebeturėsiu progos dalyvauti kitame Jaunųjų dramaturgų konkurse.  Kartu ir labai džiaugiuosi, kad buvau tarp tų laimingųjų, kuriems pavyko čia „prisitrinti“.  Konkursas paliko savų pėdsakų (surašius nors dalį, gal pavyks jų neužmiršti). Kad ir kaip bebūtų, būsiu laiminga stebėdama (gal net  pavydėdama)  ateityje būsiančius dramaturgų konkursus.      

Monika Varžinskaitė

 

GIMNAZIJOS SCENOJE MIUZIKLAS

P1140313.JPG

P1140320.JPG

P1140359.JPG

Sausio 28 dieną mokykloje vyko ketvirtokų teatro įskaita. Kaip visuomet, susirinko gausus būrys žiūrovų: šeimos nariai, buvę gimnazijos mokiniai, mokytojai, draugai... Šįkart mus aplankė netgi Juozo Miltinio dramos teatro vadovas, režisierius Romualdas Vikšraitis. Susirinkusieji stebėjo mokytojo Vidmanto Fijalkausko mokinių pasirodymus: Dovilės Račelytės pjesės „Vieniši“ skaitymą, Gretos Kaušinytės pjesės „Jos čia nėra“ pristatymą, kuris buvo atliktas neįprasta forma - šokiu. Vakarą vainikavo visų lauktas miuziklas „Skrodžiant visatą“ - pirmasis mieste, pastatytas moksleivių. Šiam pasirodymui ruošėsi didžioji grupės dalis. Miuzikle skambėjo grupės „The Beatles“ dainos, pasakojama vaikino Džiudo istorija: jis atvyksta į Ameriką ieškoti tėvo, susidraugauja su „gėlių vaikais“, įsimyli...

Džiudo vaidmenį atlikęs Jonas, paklaustas kaip jaučiasi po teatro įskaitos, atsakė, jog padarėm, kiek galėjo, jaučiasi laimingas, nes jo gyvenimas grįžo į senas vėžes (repeticijos vykdavo kasdien, net ir savaitgaliais).

Manome, kad pasirodymas pavyko - žiūrovai plojo atsistoję, dramos teatro direktorius prisipažino, jog stebėdamas miuziklą netgi nubraukė ašarą.

Lauksime, ką parodys likusieji ketvirtokai.

 

SCHEMA.JPG

                                     

 

Teatralizuoti    ,,Mažojo princo“ skaitymai

          Jaunieji teatralai, vadovaujami teatro mokytojo J.Tamošiūno, įgyvendino bendrą projektą su Juozo Miltinio kūrybinio palikimo centru. Minint Juozo Miltinio gimtadienį, maestro paminklo papėdėje vyko teatralizuoti ,,Mažojo princo“ skaitymai.

         „Mažojo Princo“ autorius Antuanas de Sent-Egziuperi buvo žymus prancūzų rašytojas ir lakūnas. Savo keliones jis aprašė knygose : „Naktinis skrydis“, „Pietų paštas“, „Žemė žmonių planeta“ ir kitose. Tačiau „Mažasis Princas“ rašytojui atnešė neblėstančią šlovę. Tai klasika tapusi alegorinė pasaka, iki šiol žavinti viso pasaulio vaikus, paauglius ir suaugusius žmones. „Mažasis Princas“ - tai kūrinys apie į Žemę atkeliavusį auksaplaukį berniuką, prieš tai aplankiusį daugybę planetų su įvairiausiais žmonėmis: karaliumi, girtuokliu, pasipūtėliu, verslininku, žibintininku ir geografu. Vaikams tai gal pasirodytų paprasčiausi pasakos veikėjai, neturintys nieko bendro su juos supančiu pasauliu, o juo labiau su jais pačiais. Tačiau vyresnieji suprato, kad visi tie baobabai, kuriuos reikia išrauti, pasipūtėlės rožės yra visai šalia mūsų, galų galiausiai yra mūsų viduje.
         Šioje nepaprastoje pasakoje gvildenamos labai rimtos mūsų ir mūsų pasaulio problemos. Tai kūrinys, pamokantis visada įžvelgti gėrį ir grožį, pamatyti šviesiąją pusę ir gyventi taip, kad būtų gera ne tik tau pačiam, bet ir šalia tavęs esantiems žmonėms.

                        Virginija Milaševičienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui

 

 6.JPG  9.JPG  13.JPG

 


 

Picture1.jpg

KONFERENCIJA   ,,JUOZAS MILTINIS: GYVENIMAS. TEATRAS. KŪRYBA“                                                                            

I.Įžanginis žodis.                                                                                                                                                               Direktorius, direktoriaus pavaduotoja V.Milaševičienė

 Filmas apie J.Miltinį, mokyt. V.Fijalkauskas

II..Pranešimai:

1.JUOZAS MILTINIS - AKTORIUS. Ilona Ruzgaitė, Gintarė Mačytė (12c klasė) mokyt. Inga Kačinskaitė

2.JUOZAS MILTINIS - AMŽINAS STUDENTAS. Orinta Mickevičiūtė, Gabrielė Tomkevičiūtė (11e klasė) mokyt. Laima Ušinskienė                                                                                                                                    

3. JUOZO MILTINIO DRAUGAI. Irena Rapkevičiūtė ir Rūta Jankevičiūtė (10c klasė)   mokyt. Lina Rastenienė

4.  KĄ PASIIMTŲ MILTINIS Į NEGYVENAMĄ SALĄ. Raimonda Mackevičiūtė,(10a klasė) mokyt. Algis Želvys                                                                                                                                                    

5. JUOZAS MILTINIS-MAIŠTININKAS. Aistė Živelytė, Justina Steponkutė, Roneta Brazauskaitė, Dominyka Kaminskaitė (11d klasė) mokyt. Virginija. MilaševičienėPicture2.jpg

6.  NORĖTI REIŠKIA GALĖTI. JUOZAS MILTINIS – DAILININKAS, KNYGŲ GURMANASEglė Duleckytė, Tadas Kaminskas, Martynas Norvaišas (12a klasė) mokyt. Ramutė Matusevičiūtė

7.  JUOZO MILTINIO ASMENINĖS BILIOTEKOS KATALOGAS. Angelė Mikelinskaitė,  Juozo Miltinio palikimo studijų centro vedėja.   

Konferencijos ,,Juozas Miltinis: gyvenimas, teatras, kūryba“, įvykusios 2010m. kovo 22 dieną Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijoje, skirtos 15-os metų su Režisieriaus vardu sukakčiai ir gimnazijos inauguracijai,

                  Picture3.jpg REZOLIUCIJA

     Konferencijos dalyviai, gimnazijos mokytojai, svečiai ir gimnazistai, išklausę moksleivių, mokytojų ir Juozo Miltinio palikimo studijų centro vedėjos Angelės Mikelinskaitės pranešimus, patvirtiname:

 1.Esame visiems laikams įsipareigoję saugoti, gerbti ir puoselėti iškilaus Režisieriaus vardą, kuris prieš 15 metų suteiktas mūsų mokyklai.

 2.Jaučiame pareigą nuolat gilintis į Juozo Miltinio bendražmogiškąsias idėjas, asmenybės turtingumą, kūrybos principus ir juos laikyti savo gyvenimo ir veiklos siekiamybe.

3.Privalome sieti gimnazijos meninės krypties veiklą su legendinio Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro bei jo asmenybių atminimo perdavimu ateities kartoms.

 4.Kasdieniu elgesiu, darbu, mokymusi, kūryba esame ir būsime verti Juozo Miltinio gimnazijos vardo.

 5.Panevėžio Garbės piliečio Juozo Miltinio pavyzdžiu, gaudami garbingą gimnazijos statusą, įsipareigojame intensyviau mokytis, ugdytis aktyviais miesto ir šalies piliečiais.

 

 SUC30011.JPG  SUC30002.JPG  SUC30005.JPG  

   

Spektaklis "Für Elise" (pagal L.S.Černiauskaitės pjesę "Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui") atskleidžia skaudžią žmogaus vienatvės dramą, susvetimėjimą, viltingą norą mylėti ar bent svajoti. Moteris gyvendama savo iliuzijų pasaulyje patiria tariamą meilę ir gyvenimo pilnatvę - jaučiasi laiminga. Net susidūrusi su realybe, nugalėdama likimo pametėtus sunkumus ir išbandymus(kai jau romantikai vietos nėra) išlieka stipri, nes dabar ji jau žino, ką reiškia mylėti...  Spektaklyje pasirodančių likimo deivių metaforiškumas vaizduojamai tikrovei suteikia magiškos prasmės ir sufleruoja, kad ne visada žmogaus - o ypač moters -  laimę lemia dievai... dažnai ji priklauso nuo princo, atjojančio ant balto žirgo.