TEATRO ĮSKAITA

2018 02 04

Domantas Palavenis

Po teatro įskaitos.....

 

   Pirmą kartą dalyvavau dvyliktokų teatro įskaitoje dar prieš šešerius  metus. Iš tiesų , tai šis apsilankymas buvo didžiausias posūkis mano gyvenime, nes po jo tvirtai apsisprendžiau, kad norėsiu mokytis Juozo Miltinio gimnazijoje ir dvyliktoje klasėje pats užlipti ant scenos. Įskaita buvo bene didžiausias kriterijus, dėl ko pasirinkau šią mokyklą. Nors nuskambės keistokai, tačiau laikas praėjo ypač lėtai. Per pirmus trejus metus pats turėjau galimybę užlipti ant scenos ne tik įvairiuose pasirodymuose, tačiau ir padėti kitiems dvyliktokams įskaitose. Supratau, koks sunkus procesas iš tiesų yra pastatyti spektaklį. Įgijau patirties, supratau, kaip vyksta visas kūrybinis procesas. Kai vaidini ,viskas neatrodo taip rimta, kol pats netampi režisieriumi. 


   Taigi, viskas prasidėjo tik spalį. Kiekvienas grupės mokinys (mūsų buvo apie 40+) privalėjo pristatyti rastą ar parengtą medžiagą įskaitai. Deja, bet pasistengusių atlikti šią užduotį tebuvo 6-7 žmonės, kurie turėjo stengtis ne tik sudominti kitus, patys suprasti medžiagą, bet ir turėti tam tikrą viziją, kaip viskas atrodys.  Man teko keturis vakarus po 3-4 valandas versti pjesę iš anglų kalbos. Galų gale, mano ir dar dviejų žmonių medžiaga  būtų išrinkta. Tad lapkričio mėnesį pradėjome rinktis aktorius savo spektakliams.

    Plačiau galiu papasakoti tik apie savo grupės, dar vadinamos „Pandora“, patirtį. Visa laimė, kad mūsų trupė iš tiesų buvo sudaryta iš kūrybingų, aktyvių, nepasiduodančių ir pasiruošusių paaukoti bet ką, kad tik turėtume kokybišką spektaklį, mokinių. Pasirodo, vien užsispyrimo ir noro dirbti nepakanka. Arba tavo medžiaga „kabina“, arba ne. Nieko čia nepakeisi. Sukandęs dantis toliau sieki užsibrėžto tikslo. Tad siekėme tikslo kaip komanda. Susitikinėjome po pamokų vieni. Pykomės, diskutavome, taikėmės, siūlėme, eksperimentavome , dirbome per žiemos atostogas. Atostogų metu mokykloje praleidome apie 15 valandų, iš kurių tik 5 dirbome kryptingai, o likusias 10 diskutavome su mokytoju.

  
Likus kelioms savaitėms prasidėjo didžiausias pasiruošimas. Juk liko pastatyti dar pusę spektaklio. Labiausiai gaila, kad pusė medžiagos neturėjo progos išvysti dienos šviesos dėl laiko stokos. Galiausiai įskaitos vakarą dalis trupės karščiavo, buvome išsekę, bet vis dėl to parodėme, ką padarėme. Buvome komanda ir mėgavomės būdami kartu scenoje bei atnešdami susirinkusiems pozityvą, džiaugsmą, gerą nuotaiką. Tačiau geriausias jausmas užplūdo gale spektaklio, kai visiems aktoriams miegant geso šviesos. Iš publikos pasipylė ovacijos , užplūdo nepaprastai geras jausmas ir tik tuomet prisiminėme, kad vaidinome, kad viskas baigta...