IŠ TEATRO ĮSKAITOS

2018 01 28

Kamilė Antanaitytė

O VISKAS PRASIDĖJO NUO LYG IR NE VISAI SVARBIŲ PAMOKŲ

 

                             Dabar, pagalvojus apie šių metų sausio 26 d. vykusią teatro įskaitą, mintyse vėl iškyla vaizdas, kaip stovėdami ant scenos džiaugiamės publikos ovacijomis, kaip draugai ir net verkiantys tėvai bei mokytojai sveikina mus pagaliau pristačiusius savo kūrybinį darbą - spektaklį pagal Matei Višniec pjesę „MIGRAAANTAI, arba MŪSŲ PER DAUG ŠITAM SUŠIKTAM LAIVE, arba TVORŲ SALONAS“. 

                             O viskas, atrodo, prasidėjo nuo lyg ir ne visai svarbių pamokų, kai dar rugsėjo mėnesį bandėme kurti pirmąsias scenas, giliau nagrinėti pjesę. Laikas iki Kalėdų atostogų, daugumos nuomone, buvo pats nuobodžiausias, nes repetavimas kabinete neatrodė toks rimtas ar skatinantis siekti kuo geresnio spektaklio. Tačiau visi sunkumai ir visas įdomumas prasidėjo po Naujųjų metų, kai repetuoti pradėjome aktų salėje, kur praleidome daugiau laiko nei namuose.

                             Buvo visko: kai kurie grupės nariai leisdavo sau vėluoti ar apskritai neateiti į repeticijas, neišmoktas tekstas ar kitos svarbios „smulkmenos“, kurios tikrai nepadėjo nelengvai kūrybai. Vis dėlto galime džiaugtis tuo, kad visi galų gale susibendravome nepaisant to, kad esame skirtingi ir savo nuomonę turintys žmonės, dėl ko neretai kildavo konfliktų. O kalbant apie per visą kūrybos procesą kylančius sunkumus, manau, visi pasakytų, kad labai daug nervų buvo išlieta ne tik per pačią įskaitą, o ir per generalinę repeticiją, po kurios mokytojas iš karto  pasakė, jog norėjo atsistoti ir nutraukti spektaklį prie visų žmonių, kurių prisirinkę buvo net apie 100.

                             Visas chaosas prasidėjo, kai  vienas grupės narys supainiojo scenas ir pradėjo rėkti: „Fehedai! Ateik čia!“. Na, Fehedą vaidinančiam žmogui nebeliko ką daryti, todėl išėjo vaidinti šios scenos, kurios pabaigoje Fehedas turėjo likti primuštas gulėti ant scenos grindų (nors iki šio „įvykio“ turėjo praeiti dar kokios 6 scenos). Tą akimirką mes nebežinojome ką daryti, kokią sceną eiti vaidinti, o mokytojas nebežinojo, kokią muziką leisti. Vis dėlto sprendimai buvo rasti žiūrovams net nesupratus, kas čia nutiko.

                             Prisiminus viską dabar, veide vėl iškyla šypsena, o kai kitą savaitę, po įskaitos, susirinkome pas mokytoją viską apibendrinti, visi juokėmės iki ašarų, nes žiūrėjome savo vaidinimą „iš šalies“ – nufilmuotą. Niekada nemaniau, kad žiūrėdama, kaip aš ir mano kolega vaidiname labai jautrioje ir daug emocijų reikalaujančoje scenoje, juoksiuosi pati iš savęs. Tačiau, kad ir kaip kai kuriose scenose atrodėme juokingai, buvo verta stengtis, lieti prakaitą, klausyti kritikos, nes visa tai atsipirko.

                             Nepaisant visų sunkumų palaipsniui net ir mokytojas, kurio žvilgsnio kartais net pabijodavome pertraukų metu, pasidarė vienas iš smagiausių mokytojų, su kuriuo galima ne tik juoktis, bet ir diskutuoti pačiomis plačiausiomis temomis ir kurio kabinetas pasidarė pati geriausia vieta susiburti ir ramiai išgerti kavos. Todėl, Gerbiamas mokytojau Algi Želvy, tariame Jums: „Labai ačiū už pasiryžimą ir už tai, kad galėjome būti šio nuostabaus spektaklio dalimi.“